Vaikystė. Knygos. Dėl mamos darbo – augu tarp knygų lentynų (Nacionalinės Geografijos žurnalai su visokiom keistenybėm – „moterys su skrybėlėm, gyvūnai niekaip nematyti, nuotraukos spalvotos bei nesuprantama kalba). Tėvų prašau skaityti pasakas (vėliau jau sesei bandau sekt), o močiutės prieš miegą – Mokslą ir Gyvenimą). Namie popierinių stačiakampių irgi daug, prieš miegą nešuosi juos lovon ir vartau, dažnai svetima kalba, tačiau iliustruotus (kai po daug metų manęs paklausia, kas labiausiai man patiko Biblijoje, atsakau, – paveiksliukai, o jei kas klaustų apie mano požiūrį į religiją, tai atsakau – močiutė pasakojo, kad matė Dievą, jau po to tai aprašau savaip: „Prisikėlė stalčiuje, uogienės nuo kojų sudžiovintas. Nepamena drugelis ten spalvų.“, tad Dievas gali būti ir drugeliu ir nebūtinai žinantis atsakymus ar juos pamenantis). Paaugęs, namie lipu „ant aukšto“ ir perdėlioju spintą knygų (iškraunu – sukraunu ir skaitau). Didžiausia svajonė tuo metu – pasistatyti laivą, kiekvieną naktį sapne ar net keliuose iš karto, laivas tampa vis geresnis, gražesnis. Realybėje sukalus tris lentas, svajonė subyra – paaiškėja – nėra tokių gražių lentų ir tiek daug lentų – namie. Laivas užsimiršta, atsiranda polinkis braižyt brėžinius raudonu tušinuku ir kabintis prie lovos (brėžinius ginklo šaudančio varžtais), šaudydavo po 18 metrų ir sapnuose vis tobulindavau iki be galo kraštų.
Iš mamos – potraukis knygai, iš tėvo – tam, kas gyva, tačiau ne žmonėms, o gamtos atstovams, bene daugiausia vabalams ir drugiams – „Vabalų sparnai po stiklu vandenyje. Dar kelios valandos gyvybės. Geriau nei pirmą kartą. (apvedžiota)“, tai pats mėgstamiausias mano kūrinys, iš foto juostos dėžutės, laikrodžio mechanizmo ir didinamojo stiklo pasidariau „povandeninį laivą“ blizgantiems vabalams ir dariau eksperimentus su jais. Dar iki šiol kartais juntu kvapą, kurį užuodus pirma mintis – vabalų kvapas, nė nežinau kaip jį apibūdint. Be vabalų yra ir adatos, kurios juos perduria, tad viename iš kūrinių pažiūrėjau „adatų akimis“ – „Adata gali atrodyti kitaip“ – skamba naujiena, atsiradus adatoms, perdūrusioms vabalus, drugius ir kitką. Adata velkasi vabalą per dešinį antsparnį, drugį per pilvelį“. Visa tai padėjo pagrindus kartais savotiškam pasaulio suvokimui.
*
Besiklausantys šunys. Vienišos baltų plytų sienos. Belapės obelys su vaizdu į kalnus. Kokie laimingi žmonės, matydami šį reginį kasdien, pagalvoji. Tušti keliai ir baltos pievos. Į Šiaurę. Namus. Dar vieni metai. Dar viena išpažintis. Sau. - Renkamės. Gatvėmis. Bažnyčion. Miesto šviesų gyvatės juodame danguje. Mes - angelų sparnai. Vakarui. Sodinsim sparnus po 6 eilėj. Klupdysim, statysim, giedosim, aukosim – už juos. Bažnyčioje – tarp miesto šviesų gyvačių juodame danguje.
Vyšnios
Vyšnias vištos perėjo ant bet kokio medžio. Topolio, akacijos, miške, alėjoje ir t.t. Radę kauliuką, nurydavo, radę medį – tūpdavo perėt. Kadangi negalvojo, niekada vištos nepagalvojo, kodėl peri vyšnias. Mat visai šalia, ant tilto į marias, šalimais dviejų suoliukų, žiūrinčių į skirtingas puses, augo medis – vyšnia. Taip ir toliau vyšnias perėjo vištos, taip ir toliau vyšnias nokino vyšnia. Taip ir toliau bus.
2010–05–13 laukiant saulės
l. alėja. virš – griausmas - vienas, du, trys (sekundės = kilometrai) – kitas lyja nuo dangaus, lyja nuo medžių - žiedais ir vandeniu l. alėja. virš suolo – mūsų – skėčio - lietus nuo medžių, lietus nuo dangaus, lietus vandeniu ir žiedais
2010–04–24 Pasivaikščiojimas
Nuo pragaro pusėj tilto, nešančio upėn mintis, mirusių beržų ir neišnešiotų jų lapų, ateini į rojaus pusę – žalias pievas, besipučiančius medžius, jais sustatytas alėjas, tik ir galvojančias išpūstais lapais savo kelią nuo lietaus dengt, ar pabėrus kankorėžių, sulenkt prie savęs kokį žmogelį, šiam nusilenkiant ir kišant prie nosies tą kvapų rojaus kvapą. Tokiais (kai iš pragaro ateini iki rojaus) vakarais, staugt mėnuliui prie linijos rikiuojasi šunys, nė nenutuokdami, kas už jų – juos stebi.
Jaunieji astronomai
Zuikiai stebi vamzdžiais žvaigždę. Ne visiems pavyksta į ją nusitaikyt, o jei dar sužinotų, jog čia tik lempa… Ką padarysi, dar tik mokosi. Jaunieji astronomai.
Bokštas
Morkų medžiotojas Mor taip ilgai tolo nuo savo šalies sienų morkų ieškodamas, jog pasiekė nematytą negirdėtą dalyką zuikiui – pasaulio kraštą (skardį). Pasaulio krašto (skardžio) apačioje matėsi belakstą įvairiaspalviai daugiaausiai padarai, o tolumoje plytėjo nesuvokiami toliai mėlyno vandens. Keisčiausia, jog toli toli, tarytum už vandens, matėsi geltonai švytintis bokštas. Mor apstulbęs grįžo į savo šalį ir papasakojo ką matęs. Kas patikėjo, kas pirštus prie smilkinio sukiojo, tačiau aišku viena, zuikiai sunerimo išgirdę apie paslaptingus gyvūnus, bokštą ir mėlynus vandens tolius (vėliau pramintus Morkų vandenynu). Nei jie to vandens tiek buvo matę, nei toliau už savo šalies toli ir ėję, tačiau vienaip ar kitaip teko tai padaryt ir zuikiai laivą pasistatė to bokšto ieškot. Pastatė DEŠINĖJ savos šalies pusėj, kur nebuvo skardžių ir prie vandens priėjo, o bokštą Mor kitoj pusėj matė – KAIRIOJOJ. Nusibraižė pirmą galvon šovusį žemėlapį (su skrituliu, dviem banginiais, gyvate, bokštu, sava ir menama laimės šalim) ir išplaukė patys drąsiausi (du teatsirado) laivu, visos susirinkusios ir netylančios minios palydėti (miniai ne tiek naująjį ir patį pirmą laivą, kiek vandenį mėlyną pamatyt rūpėjo). Nuspręsta buvo plaukti tiesiai tiesiai į DEŠINĘ, kol pasieks planetos KAIRĘ, į ką atsimuš, tad ir pasileido per visą apvalią savo planetą į tą paslaptingą bokštą atsimušt (nė nesuko galvos, kad gali kur kitur pataikyt). Zuikiai mažyčiai, tai ir pasaulis jų paprastas, plaukė plaukė ir atsimušė bokštan. Kiek bekėlė pūkuotas galvas viršun, viršaus neišgalėjo pamatyt. Tesimatė didžiulė galva įvairiaspalvio daugiausio padaro prie ilgojo geltonojo bokšto pritvirtinta. Už bokšto atsivėrė saulėtos pakrantės, tų padarų nė ženklo nesimatė. O ir iš čia pažvelgus į tolį, zuikių šalis tamsi atrodė, darganota, dar ir tuos žvėris atsiminę, zuikiai čia persikelt sumanė. Laksto, pliuškenasi zuikių tauta nuo šiol ir nė nesusimąsto, jog kažkados ir čia jų gentainių gyventa. Kovojo šie su daugiaausiais padarais daugel amžių, o nugalėję šiuos, bokštą pastatė su daugiaausio galvos atvaizdu. Įveikę padarus ir patys išnyko, tik bokštas bepaliko...
Pasakėlė apie miesto kvapą
Šiandien zuikių miestas kvepia obuoliu, ryt kriauše ar vyšniom, arba kuo tik zuikiai patys panorės. Tolyn už miesto auginami didžiuliai vaisiai, uogos ir daržovės. Prinokę jie laidais atitempiami iki „kvapo bokšto“, kuriame įstatyti kvapą skleidžia. Kuomet vaisius, uoga ar daržovė sudžiūva, supūva ar tampa suvalgyta(as) musių (pasitaiko, jog ir patys zuikiai šiais paskanauja), arba tiesiog zuikiams kvapas atsibosta – šį pakeičia kitu. Nė karto dar zuikių miestas jokia daržove nekvepėjo. Sklinda kalbos – jos nekvepia. Nežinia, spėju ne viena zuikių karta dar mieste pasikeis, kol šio kvapas moderniu ar postmoderniu taps (bulvės, kopūsto ir kitų neklasikinių kvapų).
Pasakėlė apie zuikių pievelę
Už diena ir naktį atvažiuojančių, ir išvažiuojančių autobusų ir už jų stoties – pievelė zuikių auga. Tupi zuikiai kiaurą parą zuikių pievelėje ir stebi autobusus bei jų keleivius – skirtingose pusėse sėdinčius ir taip vis kitą kelionės pusę matančius. Pastebi zuikiai, kad dienom, autobusui braukiant miškingu keliu link stoties, keleivių akys ir taip ne bespalvės būdamos, saulės spindulių išmargintomis tampa. O naktim zuikiai pastebi, kad skirtingas lempučių skaičius (dažniausiai dvi) skaitančius ir šiaip šviesą mylinčius keleivius iš viršaus apšviečia. Stebi zuikiai jau ilgai. Kol kas tik tiek pūkuotieji pastebėjo. Prabėgs vieni kiti metai ir bus pastebėję daugiau. Tuomet papasakos man, o aš jau užrašysiu ir Jums parodysiu.
Pasakėlė apie Lapę
Miestelis „Lape“ pasivadino ir skulptūrą jos pasistatė, kuomet vienam berniukui už miestelio išėjus ir ant kalnelio palipus, lapė sutikta balsu žmogaus prabilo ir du jos lapiukus nupraust paprašė, už tai pažadėjus miestelį saugot. Berniukas lapiukus nuprausė, o miestelio žmonės pasakoja iki šiol tą lapę matą naktim. Miestelis saugus ir ramius miegus sapnuoja. Naktį – lapė, dieną – lapės skulptūra jį saugo.
Pasakėlė apie Mėnulį
Kopūstus kiškio, zuiki, per pilnatį sodink. Tatai, kaip ir kiekvienas zuikis, taip ir šios pasakėlės zuikiai žino, tačiau ne viskas taip paprasta, kaip iš pirmo ūso atrodo. Kaip mamos jiems pasakojo, išriedėjo jiedu – pūkų kamuoliukai, vėliau į zuikius išaugę, iš kopūstų. Išriedėjo, išaugo, po pačią susirado ir patys kopūstus auginti pradėjo – du zuikiai – Zui ir Kis. Kaip ir užaugo, taip ir gyveno jiedu su šeimom prie Mečetės, šios didelės būta ir iš Zui kiemo nė dangaus per ją nebuvo matyt. Kai medžiuose paukščiai ėmė dažniau kalbėt (zuikiam nesuvokiama kalba) ir išvis iš kažkur pasirodė (amžina paslaptis kur šie dingsta atvėsus orams ir kaip vėl pasirodo), žino zuikiai nuo seno, kad jau laikas kiškio kopūstus sodint. Paukščiai kalba, beliko mėnulio pilnaties sulaukt, tai ir spokso vakarais užvertę galvas dangun zuikiai su šeimom, mėnulio pilno laukia. Prisirpo baltas mėnulis, Kis jau ir kopūstus sodina, o Zui tebežiūri galvą dangun atstatęs, kaip delčia, taip delčia ir kaip trys, taip trys mėnuliai. Kis kopūstus jau rauna, į maišus šiuos krauna, o Zui tebelaukia, kaip delčia, taip delčia. Ir taip metai iš metų būtų buvę, jei Zui pas Kis į svečius nebūtų užsukęs. Gi žiūri iš Kis kiemo į dangų ir savo ūsais negali patikėt – viena mėnulio pilnatis baltuoja, kai tuo tarpu pas jį kieme, – kaip delčia, taip delčia ir kaip trys mėnuliai, taip trys mėnuliai. Suprato Zui, kad į Mečetės mėnulius vis žiūrėjo, o tikrojo nė nematė. Supratęs tai, Zui jau irgi kopūstus kasmet sodina, tik prieš tai pas Kis į svečius užsuka ir į dangų pasižiūri – akim mėnulį patikrina.
Pasakėlė apie Dievą
Ėmė ir paėmė zuikiai žuvį raudoną, gyvenusią sau akvariume. Ėmė, nesgi metas kažką garbint, žemės yra šventyklai, mokslas klesti, visko apstu, nuo to net nuobodu. O zuikių būta savotiškų, ogi – raudonų (ne veltui ir dievą raudoną pasirinko). Deginosi, tepėsi, murkdėsi dažuose, ištepliojo taip sienas visas, paklodes, daiktus, save ir kitus. Kur tik kaklą pasuksi zuikių mieste – nutepliota, ar guli tuntas zuikių (puikių) prieš saulę – rausta ir galvoja, kokie šaunūs bus. Tai va, zuikiai su niuansais, o kur naują dievą (žuvį) kišt, tai taip ir nenusprendžia. Profesorius Triušiauskas ją šaldyt siūlo, daryt nuotrauką ir padalint visom šeimom (su įsakymu ant sienos pakabint) su prierašu – dievas. Zuikevičius – žuvį miške apgyvendint (prieš tai šį pasodint), žarna maistą teikt (nuo komisijos kėdžių greit kritika pasipylė – žuvis negyvens miške tarp medžių, jai vandens reikia!). Tad laikas bėga, o kaip su dievu elgtis ir neaišku (galop valdžia nutyli ar žuvis vis dar gyva (mat oficialiai ji vis prisikelia – juk dievas). Laikas bėga, o aš su žuvim nuo tų zuikių pabėgau, žuvis akvariume, o aš ją maitinu, o zuikiai, kas juos žino... Konferencijos „Kur kišt dievą“ programėlė 1 planas Profesorius rau. (jo raudonybė) Zuikevičius: Projektas „Dievas miške“, esminės idėjos: a) Medžiuose tupės (būtent tupės) – taip teigiama oficialiuose popieriuose) apsauginiai – gerai įdegę (raudoni) zuikiai b) Medžius sodinsim apvalius (estetiškas grožis), žarna – teiksim ja žuviai maistą (išskyrus vėdarus). 2 planas Profesorius rau. Triušiauskas ir jo „Dievas nuotraukoje“ projektas Projektus vertins: ūsučiai, protučiai (aišku raudoni) – zuikiai komisijos nariai, jų atsivestiem vaikam (mažiem zuikiam) žaidimai galvoj, tad jie nevertins.
Pasakėlė apie meilę
Gyveno karvytė (Dumedžiukė – pagal skaičių medžių ant salos, kurioje ganėsi – pavadinta) ir jautukas (Medžiukas, - mat tik vienas medis jo saloje teaugo). Pamilo jiedu vienas kitą bežiūrėdami į vienas kito salą, tačiau negalėjo susitikt, dėl vienas kito salas skyrusio upelio. Daug vasaros dienų jiedu suko galvas, kaip čia susitikus. Suko ir susuko – nuvertė savo salų medžius į upę, perėjo jais Medžiukas pas Dumedžiukę į salą ir taip susitiko. Iš tos meilės gimė ne viena graži istorija ir diena, o ir veršiukas (karvės vaikiukas) ne vienas, o nuo to laiko, kai salos liko be medžių, Medžiukę ir Dumedžiuką žmonės praminė tiesiog Karvyte ir Jautuku. Mačiau ir dabar jiedu kartu ten ganosi – laimingi.
Pasakėlė apie didvyrį
Pabaisa baisa S formos kaklu, kurį slepia I formos dėže, zuikį vieną mylimos prie jūros laukusi, ir gėlių traukinuką paskui save jai atitraukusį, užpuolė nakčia. Bet, kiekviena pasaka didvyrį turi (ir ši ne išimtis) – kuris tamsiom, gūdžiom naktim zuikius prižiūri, nušviečia kelią, budi pajūry, kur zuikiai savo mylimų belaukdami jūroj skyles pražiūri. Išvaikė pasakos didvyris ir pabaisą, su dėže ant kaklo užmauta. Vėl apvalios gėlės, spalvota meilė ir minkštais kailiukais zuikiai visur vaikštinėja. O paprastas zuikis iš paprasto zuikio – riteriu, o tas jau didvyriu tapo, kai autobusu važiuodamas, šviesulius keturis pamatė danguj skrendant. Iššoko, nepažįstamose žemėse, galvos nuo nuskrendančių nenuleisdamas. Nuskrido šviesuliai, o jis prie vienuolyno, nepažįstamose žemėse, liko, kur jį nuėjusį – vienuoliai riteriu aprengė. Riteriu aprengtas, šviesulius atminęs ir į orą nuo to pakilęs – didvyriu tapo.
Pasakėlė
Dramblį apsikabinusį eglutę žalią, puoštą stiklo bumbulais (čia ir angelai besijuokiantys, vyšnios prisirpusios, varvekliai nutįsę, meškinai nesulysę), pažadino poskyris pasų. Mat naujovė, pasas privalomas nuo šiol šaly žvėrių. Ir ėmė žvėrys tam pasui fotografuotis, mat be nuotraukos paso nedaro. Atėję šeimom, net po šimtą į vieną nuotrauką sutilpdavo. Begemotas su visom gėlėm, kurias augino, fotografavosi, begemotė visas suknias aplink suguldžius. Vienas net savęs su mėnuliu nuotrauką atnešė, o dramblys surinko viską ką brangiausio turėjo – draugus du – meškį ir zuikę ir nusifotografavo trise. Ėmė ir netilpo straublys nuotraukoj. Poskyry pasų nuspręsta buvo, jog dramblys be straublio ne dramblys, tad niekas jo neatpažins. Ėmė ir nufotografavo straublį atskirai (straublį laikė du berniukai zuikiai iš gatvės), bet poskyry pasų kilo nesutarimų vėl – straublys be dramblio ne dramblys. Ėmė ir įdėjo į pasą abi nuotraukas – dramblio be straublio su draugais ir straublio be dramblio su dviem jį laikančiais berniukais iš gatvės. Imk ir sugalvok, jei gudrus, kur tas dramblys tose dviejose nuotraukose, juk tiek daug čia visko: dramblys be straublio, meškis, zuikė, straublys be dramblio, du berniukai zuikiai iš gatvės. Pamiršo greit visi tuos pasus, keitės valdžia, sugalvojo pasų spalvą keist, uodegų nuotraukas dėt, vėl visi fotografavosi, kas uodegų neturėjo, dirbtines nešiot pradėjo. Juokai pasauly kaip dėjos, taip ir dėsis, o dramblys atsiguls prie eglutės žalios ir sapnus gražius sapnuos, pabudęs pasakos juos man, o aš paseksiu juos tau.
*
1 Bažnyčios, ant kėdės pastatytos, vakarinį laikrodį akimis pajaukiau. Pasibaigęs. Įsmeigiau žemėn pagalį, su šviesa gale, nušviesti tamsą. Vabzdžiui tinka ir maža diena. Didelės žmogui. nuo kieto spurda. kieta šventa taurė lėliukei. ežys atėjęs, pasirėmęs lėliukę nori ėst. 2 Suskrido (lyg maži begemotukai link jūros). Suskraidė taip visą dieną. Plyšusią išjungiau. 3 „Adata gali atrodyti kitaip“ – skamba naujiena, atsiradus adatoms, perdūrusioms vabalus, drugius ir kitką. 4 Adata velkasi vabalą per dešinį antsparnį, drugį per pilvelį. 5 Pirmos moters – adatos krūtys ir šlaunys iš mompase skrituliukų. 6 Adatos gerbia viena kitą sveikindamosi: voveryte tu voveryte tu Dar niekam vovere nepavyko pasipuošt.
Prieš kates
„Bus žalia, išsipūtę medžiai sumažins erdvę, bus jaukiau galvot. O dabar, renkamės langą ir dedame X, jei jame tai, kas numatyta (mielo, gero, o gal ir blogo). Bus jaukiau galvot, bet sunku padėti X.“ Mes prižiūrėtojai. Prižiūrime langus, o skaičiuojant ir gaudant medžius, kurie tam trukdo, kyla nesusikalbėjimo (trumparegystės – anot kačių) problemos. Iš tolo medis ant stogo Su katėm to stogo Apklausėm miau Miau užsirašėm Išvertėm miau Miau medžio nematė Kates sunku išversti. Jos meluoja apie medžius. (v2) 1 Jie prižiūrėtojai. Prižiūri langus, o medžius, kurie trukdo tai atlikti, – skaičiuoja ir gaudo. Negalima lango paversti ne langu, elgtis už jo ne taip, kaip numatyta, kitaip jį atims. Madingi vaizdai languose šį sezoną (suteikia teisę nuplauti stiklą): Maži langai – rankomis laikomos uogos. Dideli – nenuspręsta. 2 Kyla ir nesusikalbėjimo (trumparegystės – kačių nuomone) problemų „rūpinantis“ medžiais. Iš tolo medis ant stogo Su katėm to stogo Apklausėm miau Miau užsirašėm Išvertėm miau Miau medžio nematė Kates sunku išversti. Jos meluoja apie medžius (prižiūrėtojų nuomonė). 3 „Pridengto lango“ namai. Prižiūrėtojai čia dažniausiai ateina skųstis, tarkim: „Bus žalia, išsipūtę medžiai sumažins erdvę, bus jaukiau galvot. O dabar, renkuosi langą ir dedu X, jei jame tai, kas numatyta (mielo, gero, o gal ir blogo, bet šito nesimokiau). Bus jaukiau galvot, bet sunku padėti X.“ Medžiai trukdo, tad juos gaudom, tačiau katės vadina mus trumparegiais ir slepia medžius.
Saulės užmėtytoja
Noriu šokti. Iškvėpdama saulę, kaskart labiau mėnuliu kvapią, Lendi per zebro kailiu trauktas duris į suoliuko kambarį, Varvekliu sumestų drabužių varvėjimu, naują šokį braukdama. Tave žino žemė, kuria tolsti kampo link. Naktį jis tave, dieną tu jį – takais supi. Pasitrauk. Perrengi gėlę – Persirengi Eime kitur. Atsistoji, Žaliasage – aake Raudonsage – aake, prie jūros peizažo – Jūrą užstoti man Jūra šešėliu pas akmenis su sprogdinimo viela atsigula, Užmeta saulės pakraščius lūpomis, Paleidžia plaukus vakaro šviesoms, akis kvapams, Rankomis įsikimba ir kvėpuoja kaip kalnuos – kol prie jų ir jau juos. Nešoksiu. Galvoji apie kampą. Kampas.
Po To
Jis išsirito asbesto juostelių dėžutėje. Iki Jo pranašai ragino statyti laukimo suolelį, tik tiek. Ant stogo. Šėlo nuo Jo žodžių – „Kas čia? Kaštonas. Ar lipti? Nereikia.“ Trumpam. Po to liūto užsimanė, po to stumbro užsimanė. Jis tebuvo drugelis. Prisikėlė stalčiuje, uogienės nuo kojų sudžiovintas. Nepamena drugelis ten spalvų. Kas rytą vištos kilo aukštyn savo mėšlu ir šaltais saulėgrąžų kotais. Aš drožinėjau kaimynus malkose, tryniau jų veidus žiedlapiais ir garsiai tardavau – „filmuoju“. Kai pelenų kibire baigėsi tulpės, kartu ir spalvos, užmigau turėti didelius cukraus gabaliukus ir tirpinti juos ramunėlių arbata, o pravėręs stalčių – pamatyti Dievą su visa Jo šeimyna.
Vabalai
1 Sustumtos kėdės. Po lietaus lango garsai toli. Drėgnas grožis šaudant akių dėmėmis. Vabalų sparnai po stiklu vandenyje. Dar kelios valandos gyvybės. Geriau nei pirmą kartą. (apvedžiota) Koks grožis gražesnis – drėgnas ar sausas? 1. Matyti – pripažinti, kad jie yra 2. Ramybė – priimti juos be pykčio 3. Grožis – suvokti jų gražiąją dalį a) Drėgnas (judrus) duoda b) Sausas (nejudrus) ima Lašas Tuoj - - - Meilė - - - Saulutė Jau Naktį sparnai sušlaps, patikrink. (pabraukta) 2 Išardytas laikrodis, kurį vadini „Kirmėlė ir vabalas liežuviu išvalytoje akyje“, iš oro vandenyje išsinėręs šiaušiasi. Ten jį ir prisuki. Skirtingais greičiais. Danguje išvydau apšviestus debesis kraunančius lizdą. Pagaliukai Amarų tamsa Spindi Laužiat pagaliukus Siaurutei vazai - - - Suspausit Tamsą vabalų Kieme taip skaniai kvepia slyva. Mielas kvapas. Tavo Mažoji draugė serga. Kastuvas vikšrams užkasti. Jų mirtys pasaulį palieka tau. Pasaulį savo duoda tau. Vėl mane pravirkdei savo žodžiais. 3 Grožiesi Mažąja drauge. Ji meta visus akmenukus iš karto. Mano kraujo grupė tikriausiai panaši į tavo, o sapnai dažnai pasigauna ir išpaišo visas rankas. Nėra mėnulio – Nėra kaklo 4 Numarinai. Atrodo numirė ir vėl gyvas. Sklinda aviečių kvapas. Tokia šios gatvės taisyklė. Stovi geltonos plastmasės name ir nebandai aiškinti visko vienu kvapu. Net Dievo. Čia eksperimentas, taip dažniausiai nedarai. 5 Esu dviveidė. Tau reikia ne akių, o kūno veido. To didesniojo. 6 Pešioja vabalai laiką saulėgrąžoje. Kuria ko dar nėra, bet dils ir net baigsis. Geriau jau bus vaza. Kas gėlę įmerks. Seki Mažajai. Jauti ką jaus po septynerių metų. Supiktės. 7 Lūpos laižosi Mėnulio lietaus keramikos Džiovinamos. Keli galvą stebėti žvaigždes. Keldamas moterį matai ir dienomis negali to pamiršti, Kol naktimis klausai jos kūną skruostais. Kreidele pieštai, besileidžiančiai saulei iškratei dar gyvą mėgintuvėlių tamsą.
Iš dienoraščių
2002–09–07 Šiandien sapnavau mūsų vestuves. Buvo viskas taip realu, kad vos iš tiesų nepatikėjau, kad tai įvyko. Gėriau limonado „Ieva“, sesė iš to šaipėsi. Buvau pasivažinėti. Tamsu. Pašto dėžėje buvo du laiškai, tačiau nei vieno, kurio tikėjausi. Liūdna. Didelę dienos dalį skaičiau knygą – ir vien apie meilę. Kasėm bulves, roviau pupeles, skyniau cukinijas, grėbiau agurkus ir viskas. Tikiuosi bus geriau. 2003-vasara-21 Ligoninės teritorija. Maža mergaitė šviesiais plaukais ir margaspalve kuprine keistai mane nužvelgė, gal baimė kažko nesuprantamo. Pastebiu žmonių žvilgsnius, lyg ir užuojauta juose. Koridorius. Penki, šeši žmonės jame. Vis keičiasi. Du linksmi senukai. Vieno ryškūs antakiai, kito pliktelėjusi galva su smulkučiais žilais plaukais. Veiduose šypsenos. Vienas antros grupės invalidas. Antrasis tuo metu pasakoja apie 15 procentų nuolaidą. Siena vietomis nubėgusi, gal pelijanti. Kėdės, prastai laikosi. Aš stoviu visi sėdi. Prie manęs dar vienas senukas, kiek jaunesnis ir kalbesnis. Pastebiu jo batus, tvarkingi. Moteriškė taisosi pėdkelnes, koridoriuje pasirodo dvi merginos. Išsidažiusios, ir kažkodėl man atrodo labai panašios, nors tokia mados tendencija. Gražios jos, manau... Seselė nuplovė mano koją ir ištarė žodžiu: Daug kailiuko numetei… O aš bandau išžiūrėti kas dedasi už kitų durų, bet tematau tik lipduką su užrašu „mažiau pūs pilvuką, ilgiau miegos“, nejau man kada ten teks vesti savo vaikus. Šviečia saulė. Mačiau raudoną, ir kodėl aš susilaužiau koją? Gydytojo kabinetas. Daktaro žodžiai „sugiję pusėtinai gerai“. Viskas... manęs nebėra koridoriuje, nei apskritai ligoninėje... sėdžiu namuose ir bandau išjudinti tą visai nejudančią kojelę... 2003-vasara-23 Geriausia žmogų pirmą kartą susitikus pasikeisti akiniais. Tik aš vieno niekaip nesuprantu. Kaip žiūrėdamas į akis galiu suprasti daug ką apie pati žmogų vien iš jo akių. Ir vienaip galvoju ir kitaip – nieko. Tai tas pat kaip ir kartą skaičiavau kaip skruzdėlei atrodome mes – žmonės. Nepaaiškinami dalykai. Man tokie dalykai labai malonūs. Labai karšta. Deginuosi prieš saulę. Mačiau net vieną įdomią personą, žmogų su pakabintu ant kaklo alaus buteliu. Taip ir nebespėjau pakabinti iškabos: „Karosas“. Mat aš vieną sesės draugę vadinu Karosu. Vakar taip norėjau miego, bet žiūrėjau filmą, po to klausiau tokios lengvos muzikos, kad atrodė tuoj atsiplėšiu nuo savo kūno, matyt jau buvau beužmiegąs. Sapne nusikėliau į praeitį, kokį 100 metų atgal... Diena dar nesibaigė, dar ko nors sugalvosiu. Minčių perteklius, tik neturiu ant ko išbandyti. Kieme siaubinga audra. Staiga dangus aptemo, vėjas blaško viską kas gyvą. Tolumoje dunksi griaustinis, gamta tarytum kažko laukia. Štai ir lietus, didžiuliai lašai. Stebiu viską pro langą, dar suspėjau išsigelbėti. Grįžo mama, visa šlapia... Vasara! 2003-vasara-27 Sėdžiu ant žalio medinio suoliuko, po žalialapiu, pasipuošusiu smulkučiais žiedeliais šermukšniu. Sėdžiu, o aplink mane zuja mano nesutramdomi gerbėjai – uodai. 2003-vasara-08 O buvo taip. Aš vėl kapinėse. Stovėdamas pačiame tako viduryje sugalvojau pasimankštinti laikydamas rankose ramentus. Ir vos tik pradėjau, nė nepastebėjęs ar išgirdęs, kad kažkas man ateina už nugaros, trenkiau senutei. Dar kiek ir ji tikrai būtų pergriuvusi. Ji ant manęs šaukia, aš teisinuosi. Ir visada man taip. 2003-vasara-24 Visos mano pienės jau pasipuošė lengvais pūkeliais. Buvo geltona, dabar balta. Mane vijosi vapsva, tai aš tik su 1 ramentu laksčiau po namus. Mūsų baseinas labiausiai traukia raudonus sliekus ir katinus – poetus. 2003-vasara-25 Sukonstravau „Vėjo matuoklį“. Sudedamosios dalys: baltas siūlas, tualetinis popierius, du akmenys, elektroninis laikrodis, sumuštinių kepimo aparatas ir šermukšnio šaka. Veikimo principas: kuo labiau pučia vėjas, tuo mano aparatas garsiau pypsi. 2003-vasara-26 Audra. Griaustinis. Žaibas. Senelis pasakojo – jei į žmogų trenkia žaibas, auką reikia kuo skubiau įkasti į žemę. Pamažėle pamažėle ir vėl buožė prisikėlė. 2003-vasara-27 Sodinome Žioveinius, gal tiksliau žiūrėjau kaip sodina. Tikriausiai mano mėgstamiausia: saldi sriuba su grietine ir svarbiausia „gunguliukais“. Pamenu su seneliais kepdavome voveraites (voveraičių formos blynelius). Senelis jų nevalgydavo, nes pasak jo, tai gyvi padarėliai. 2003-vasara-28 Piešiu. Viskas raudona. 2003-vasara-08 Šis rytas man labiausiai priminė vasarą. Šlapias ir žalias... 2003-vasara-14 Senasis mokyklos kiemas. Trys mažos kinietės su įvairiaspalviais kaspinais plaukuose. Miestas gyvenantis ateityje ir kiekviename kieme po vis tą patį žmogų. Iškasta žemė, molis... 2004-01-28 18:06:47 Yra kalnas. Tą dieną nepakėliau galvos. Kalne yra duobė. Tai buvo vakare. Ji rodė kelią, kažkados čia šoko… Aplink laukai, tyla ir kambarys. Svirpliai ir saulė. 2004-01-28 18:16:00 Šalčio kvapas. Lietus… Niekada nesuprasta meilė. O jeigu medį papurčius? Sušlapčiau, pabusčiau? Kieta po kojomis… 2004-01-28 18:25:08 Sėdėjau. Juodu praėjo nieko aplink nematydami. Ji ėjo. Jis nervingai ieškojo kur padėt rankas. Užkliuvo už žolės… Tai man priminė dalelę savęs. Tamsa ir mėnulis. Kartais nepajauti jų burtų… Ir visas atsiduodi tam, ko net nesupranti… Tam kas slepiasi, tu ieškai ir žinai, kad dėl to verta gyventi… 2004–07–05 Dviratis. Minu. Ji sėdi ant bagažinės. Prisiliečia. Tamsūs plaukai. Jai per dvidešimt. Lietus. Jauki tamsa. Kambarys. Ji skaito. Žmogus atsidaro. Kažkas tokio akyse. Ryžtas. Balsas. 2005–03–19 Bažnyčia, aš tave ten atvedžiau. Žiūrėdavau į ją, tu pagalvojai… Ji krisdavo žemyn, tik tiek… Po to žmonės man sakė, kad ten eiti vien dėl tavęs negalima. Jie tik sakė, nors nebuvo matę angelų, o aš taip. 2005–05–28 Per 5min. laisvės al. ties 32 nr. praeina 69 žmonės. Ar chuliganų mamos chuliganės? Nervuota ir sustojusi. Kas turi nutikt žmogui, kuris gyvena tik praeityje, nes šneka balsu su praeities žmonėm, nors jų nėra šalia. Čia apie sustojusią, o apie nervuotą – tu ją pažįsti. kažkodėl nenustebčiau, jei ji nusižudytų. Akys. 2005–05–29 Pasaulio pabaiga, taip pagalvojau tik vėliau. Pirma atpažinau „domino“. Geriau įsižiūrėjęs išvydau vienuolę su racija. Priekyje manęs ėjęs ėjo toliau. Procesija liko už nugaros. Duonos ir žaidimų. Kam iškrypusiai visuomenei to reikia? Penktadienis, Vytauto bažnyčia, garso įrašas ir mirtis. Tai jau nyksta? 2005–05–30 Buvau Šančiuose. Kai mantai nauja, visa taip pasakiška. Žmonių mažėja, kol lieki vienas su besišypsančiu ir nuolat kalbančiu sau senuku. Nesupratau ką jis kalbėjo, bet jis laimingas. Tie medžiai, ta šypsena ir toji senovė... 2006–05–07 sumauti flamingai. jų kaklo formos vamzdis tave nurengia. 2006–05–19 lempa sėdi kėdėje ir žiūri pro langą. 2006–06–08 papūga, briedis, varlė ir du ežiukai. 2006–06–10 nusižiūrėjau kokį šunį norėčiau turėt. linksmai susiraukusį nedidelį trumpaplaukį. 2006-xx-xx neturi lėktuvai bokštų su kryžiais 2006–10–25 robotai negali miegot. jiems duotas mygtukas – raudonas, užmigt. 2007–03–29 vaikštau su miauksinčiu, murkiančiu, miau miau, savo katinu, kitaip dar Cu. po tiltu bučiuojasi papūgos (jo mėgstamiausios). čia sutinkam mergaitę. metrai spalvų nuo tilto iki žemės, šimtas septyniasdešimt centimetrų jos. ji, Cas, aš ir pavasaris. 2007–07–13 mėnuli, matau tave. tu manęs ne. kai judu su saule danguj, renkuosi tave. 2007–11-xx stabdykim paskaitą, junkim lauk dienos šviesos lempas ir žiūrėkim per langus į lyjančią tolumą 2007–12–01 Gyvenantys prie gatvės Prašau pakeisti elektros stulpą. Nepatinka ir jis, ir jo elektra, o ypač viršūnė – lempa. Per ją tiek mano katinas, tiek aš – neužmiegam. 2007–12–01 - Vištiena persike. - Ne vištiena persike, o vištienoj abrikosas. - Bet čia tikrai vištiena persike. (pokalbis su drauge) 2007–12–17 Kometa su gėle sustatytos, o žvaigždutė lopšy – apie šeimą galvoja gėlė – naktinukas – vakare patvory 2008–04–20 Pradinėse matavo galvas – dujokaukėms, kaip dar šlapias šakas laužui. Sėdėjom po keturis. Kas vyriškais, kas moteriškais batais. Augom. Dujokaukes pamiršo. 2008–09–18 Ar dievas pamiršo savo dievą? Ar žmogus pamirš savo dievą pats tapęs dievu? Ar mūsų dievo dievas galvojo apie savo dievo dievą?
2008–10–18
metų išpažintis bažnyčiai pradžia. kas sėdi, klupi, braižo nagu raides – kyla. bažnyčioj, skaudančia gerkle, maldos nė neprasižiojus, piešiniai tikrais dažais apie nesančius ir nebuvusius žmones ir gyvulius – užvertus galvą. elektrinės žvakės, visos vienu spaudimu jungiamos ir išjungiamos, choras, į kurį negalima žiūrėt, tik girdėt. gipsinis šventasis, kada jis užkris, kada gėlės prie jo nuvys, ar nukrenta kartais rožančius nuo rankos jo? mano eilė, beldimas ir jau mano balsas – kelis kartus dėkota dievui už vieną naują žmogų, kelis kartus netikėta, pamiršta apie dievą, nesilankyta namuose dievo, kelis kartus meluota, neklausyta – senelių, tėvų, sesės. daugiau neprisimenu, išmokta formulė, eilė už manęs tokių pat. po išpažinties, maldų užduotis, jau pamiršta ar neišgirsta. atsiklaupimas prieš paveikslą moters ar vyro – ant kilimo, greiti žodžiai – maldom vadinami. metų išpažintis sau po balto kostiumo ir juodos–bordo togos – mokslo baigimas. po vasaros ir po dienų daugelio, tiesiog savaime sienos, tampa sienom pas princesę.
*
Tąkart tavo sijoną pamatę gėlės, pačios mėlynos būdamos, atminė tave kartą prašius kartu nusifotografuot
*
Žiūrėdamas į instrukciją, Dievas sudėliojo bokštą iš vandens lašelių. Tas save Žmogučiu pavadino ir balon atsigulė. Pramigęs porą balos potvynių su atoslūgiais, pabudo ir saulę viršūne užkliudė. Susiūbavo saulė, su visom žvaigždyno žvaigždėm, supykus. Nuvirto bokštas, pabiro lašeliai žmonėmis pavirtę ir iki šiol tebebyra.
*
Ruduo gražus. Gilės. Katinas užkastas. Sakyčiau išsikasa, bet kad negyvas. Ežiuku kirptos moterys, jų ašaros. Ne, jos netikros, tik tikrai ne stiklinės. O kas sako, kad nebūna stiklinių augalų? Pats tokius sodindavau, vakarais. Man jie nebuvo stikliniai, žuvims taip. Trenktos žuvys. Aš lygiai taip pat. Pasakei gražus, atsiminusi lapus vidury gatvės. Neskubi, aš ir. Lietus, nesišypsok… Aš ir jo laukiu. Buvai į ją panaši. Braidei po karštą vandenį. Sunkios užuolaidos vasaros nakties langų. Mačiau ir per jas, garsais. Biliardo rutulys, geltonas. Atsimeni, sakydavai, jog tai saulė? Man atrodė mėnulis gulintis gatvėje.
*
O gėlė jau pražydo. Tulpė netinka džiovinimui, iš baltos ji violetine tapo. Retai girdžiu kreipinį jūs. Pasakė, kad pamiršiu. Gal todėl po 10 minučių dėsčiau moralą prispaudusiam sieną žmogui, sakydamas: pamiršk. Pamatysi purslus, charizmatikai… Raudona švieselė kryžiuje… Kakava ir dvi. Seniau nebuvo daug plastikinių maišelių bėgiot lietuje. Stikline vabzdį į laisvę ar tik lietų. Tos oranžinės dienos, tos oranžinės akys, ta baimė lyg laimė prieš pabaigą. Keltos rankos… Užtrenktos durys ir šuolis. Jie alpsta. Kartoja jį. Nors daro su savim. Pašoka… Atlenkia galvas…
*
Ji sukelia kojas. Liucija elgiasi laisvai. Ištinęs veidas. Šeši puodeliai ir gęsta žvakė. Nėra draudimo traukti už jos kasų. Patogiai atsigula. Išsitraukia veidroduką. Barškėjimas, varpeliai. Net nenorėdamas sutinku jos žvilgsnį. Traukinio rudos kėdės krato, kosulys. Keistai ryjasi gėrimas – vyšnių kompotas. Jeigu yra šviesa, matau pro langą. Žmonės. Moteris mėlyna berete. Pro langą ji žiūri į save. Užsidengia veidą rankomis. Verkia. Tyla bildesys. Gęsta šviesos. - Kam nors reikia laikraščių? – duona valgoma greitakalbe malda. Vėjas darko metraščių lapus…
*
Naktį lietus juodas. Gėlės irgi juodos, žinau, tai tik tamsos melas. Įlipu, sumoku. Rikteli: už vieną ratą! Išvarys, jei sėdėsiu du. Noriu matyti tavo akis, nors gyveni kitą dieną. Nesi tarp daugybės žodžių, kuriuos girdžiu, bet esi tame lietuje. Aš jo nematau, tačiau man šalta. Žmonės skirtingai sėdi. Bijo savęs. Išlipdami išsineša naują kvapą. Pirštų judesiu nuvalau langą. Visų akys pro jį, čia mažai vietos. Tavosios akys, kurias atsimenu, ašarojo. Per jas pamačiau grožį ir pamiršau spalvą. Gęsta langai kažkam nuspaudus jungiklį. Rausta lietus…
*
Naujoji Akmenė. Kaminai tarytum raketos, kaip kokiame fantastiniame ateities mieste. Akmenė. Kapinės – moteris su raudonu skėčiu, lietus. Orvydų sodybą. Žalias tankas su trimis raudonais šešetais ant šono. Kada čia tikrai grįšiu, su tavimi, o gal kuo kitu… Pradeda lyti lietus, visas šlapias kaip paklodė, bet visgi paskambinu didžiuliu, bent jau toks jis man pasirodė, varpu ir net pats nustebau kaip garsiai. Žmonės, aukšti ir žemi, šviesūs ir tamsūs ir visi kartu, visokios kalbos… Kartu… Tie patys jausmai, tėvai su vaikais, jaunos poros… Akmenys… Kalniukas, užlipu pats, daug koplytėlių… „Alyvų kalne“. Viršuje palapinė, du linksmi veidai… Plateliai, parkas. Sraigė eina per gatvę. Raganos uosis. 77 metrai, nesąmonė 7,7. Renavo dvaras. Nespėju paskui mamą su skėčiu. Čia mokytojavo pirmojo lietuviško kalendoriaus autorius, berods Ivinskis. Ir jei neklystu 1868–1873 metais. Gražu. Raudonos gėlės, balta. Lietus išryškina spalvas…
*
Pabuvau ten, kur pavėsyje sklando baltut baltutėliai pūkeliai… Kutena švelnus vėjelis… Pievos pievos… VĖJAS VĖJAS Našlaitės… Neatvažiuos voras Žalias meldžiasi…
*
Šiltas vakaras. Žuvys baseine vis storesnės. Kai palieti galą. Apsisuki ir grįžti. Mačiau besileidžiančią saulę, kiti matė judančią žuvį, treti matė judančias kojas, kurios žiūrėjo į viršų…
*
Praeita vasara… Buvo taip karšta, kad visą dieną gulėjom. Gulėjom ant tokių labai kietų suolų. Vieną suolą sujungi su kitu ir gali atsigult. Guli. Guli. Imi svajot. Žmogėnas, kuris guli netoliese, labai mėgsta valgyt. Svajojam kaip valgom. Svajojam svajojam… Ir išeiname kalti suolų. Naujų suolų… Suolų kitiems…
*
Linkuvos vienuolynas: paplojus skamba labai gražus aidas, man pats pastatas primena arabų smėlynus. Langas. Skelbimas. Diskoteka, 2Lt Žmonių nemažai. Rozalimas. Parduotuvė, yra net kaktusų. Dvi žmogystos, jų akys, kaip jų ir nebūtų. Kita parduotuvė: Knygos, dėvėti rūbai, sėklos – nepanašu, kad ji veiktų. Šiaip malonus miestukas – kaimelis.
*
Vilnius. Ten vyras ar moteris? Sniegas ant eglių. Suvirinti stalai, stiklas, niūniuojančios padavėjos. Kairėje rankoje šakutė. Dar rytas. Tuščia. 22–3 numeris. Ten vyras su šuniuku. Bažnyčioj įvirtau į kėdę, o taip švelniai sėdaus. Spardomas sniegas, kaip valgomi ledai. Kai nori valgyt, visų pirma matai valgį, kad ir kur jis būtų. Pinigų nebučiuoju, bet šiaip tai įdomiai atrodo. Tiek gyrė vieną vietą, o man tai priminė mazochizmą. Lengvi rūbinės numeriukai, kažkuo malonūs, aliuminiai. Galvojau, kad lotyniškai parašyta, pasakė lietuviškai, pasilikau, teko vytis kitus. Tualetas, langas jame, rodė jis tai, ko neturėtų rodyt, keista architektūra ten. Mergaitės į dešinę, berniukai į kairę. Kuo didesnės erdvės, tuo mažesnis jauties, atrodo imk ir krisk kildamas. Galvojau apie sagas ir kažką atlipusį, raudona, (tiesa, užuolaidos pas mane violetinės), bet pasirodė beprasmiška, o prasminga bent jau apsimest mieguistu, nes vis vien tamsu. Išlipau ten kur reikia. Susipyliau kas liko, pataikiau į šiukšlių dėžę.
*
Veidrodis. Jei nori gali užeiti. Vieni jame mato save, kiti tik sieną...
*
Atsiprašau, ar jūs kartais neturite molio? Na rudo, aš juk prisikasiau prie vandens, mačiau jį. Turiu kastuvą, žalią. Šlapia, kasiu naktį. Tikrai neturite..? – tiesa, jau klausiau. O jei… Braškės ir molis… Raudona braškė man tokia panaši į… Braškę… Tikrai… Braškę… Einu namo, ieškoti molio…
*
Pirmą dienos dalį žiauriai nesisekė – seniai taip buvo. Antrą dalį sekėsi – taip seniai buvo. Kiti sakė, jau du metai taip nebuvo. Kitiems taip nebuvo, man gal buvo… Pravertas langas, vakare, kai jau tamsu, tolumoje katilinė, dar vasara, statoma siena, valgau, tinklelis – žalias…
*
Buvo žiema. Užsukau į bažnyčią… Tuščia, tik viena moterėlė. Ir kaip jai nebaisu… Laiptinė… Kai tenka pagyventi tarp daugybės žmonių viename name, sunkiai prie to priprantu. Visi žino ką veikiu, o aš to nenoriu… Galop įsigyveni ir pats pradedi stebėti kitus… Buvo slidu… Jos jau nebebuvo… Pirmą kartą matau šią vietą žiemą… Švietė žibintai… Miegojau… Dar girdėjau jos balsą… Scenarijus… Spaudžiau durų skambutį… Aptrupėję sienos, pro mažytį langiuką naktis… Na kodėl neatidaro..? Neatidarė… Koncertas… Gražios moterys… Tikriausiai… Namas. Sena ir itin stora moteriškė. Laiptai į kelią. Moteriškė ir būrys vaikų aplink ją. Tarytum sustojęs laikas. Ir taip kasdien. Jie sėdi, žiūri, žiūri tolyn, bet kur?..
*
Lieptas per Nevėžį. Kodėl jis kalbose toks baisus? Nejau jis toks? Aš ten. Ne – visai nepanašu. Didžiuliai metaliniai strypai, po kojomis vanduo, toli jis… Krantas. Vėl atgal, bėgomis, karšta… Tik nedidelis supimas. Medžio šaka, kiti dar toli, o aš jau kabu ant jos… Varteliai. Smėlis. Kapinės. Pagarba, stiprybė – jiems, ten žemėje. Lenkiški užrašai. Metalas. Viskas tikra. Gėlės, pavėsis. Nemaloni moteriškė. Nėra dantų. Nusisuku. Vėlei kapas, ten kur mano šaknys… Ir aš iš jų… Žvelgiu į artimųjų akis. Senelis… Kaimas ir tie miškai, tolimi ir siauri keliai… Jie ten, bet su manimi…
*
Ir vėl mano gimtadienis. Niekuo nuo kitų nesiskirianti diena. Šią naktį sapnavau, kad aš vėl einu į dailės mokyklą, kažkokie klaidūs, tamsūs koridoriai su daugybe durų. Jie tokie šaltai, baugūs. Praveriu vienas duris. Už jų tamsoje, tarp blankios žvakių šviesos, prie didelio stalo, sėdi sulinkęs senis. Išvydęs mane jis puola aiškinti, kad čia tyrinėjamas pomirtinis gyvenimas. Aš bėgu lauk, o jis man šaukia: penkiasdešimt konsultacijų telefonu nemokamai! Atsikeliu.
*
Vaikštau gatvėmis, pakelėse telkšo balos, jose prilipę prie asfalto guli geltoni klevo lapai. Pakėlus galvą išvystu pilkus kaip pelenai debesis ir didžiulius, liečiančius dangų savo šakomis, medžius. Nuo jų krenta žalios gilės, rudi kaštonai. Senas žmogus parėmęs dviratį prie storo ąžuolo į rieškutę renkasi giles. Praeiviai einantys pro šalį keistai į jį pasižiūri ir vėl viską užmiršę, pasinėrę į savo rūpesčius nueina. Greitai einanti senutė, raudonu megztiniu, pasilenkia paimdama nuo šlapios žemės jaunyste kvepiantį kaštoną, tarsi prisimindama jaunas dienas. Žmonių galvos panarintos, jie skuba gyventi…
*
Jei neini į bažnyčią, tai reiškia, kad netiki? Ne – jokiu būdu. Kiekvienas iš mūsų Dievą gali laikyti vis kitu ir kartu tuo pačiu dariniu. Eini į bažnyčią, kiekvieną rytą ir vakarą meldiesi, laikaisi visų religijos papročių ir manai, kad esi tikintis? Tu labai klysti. Dievas ne stabas, kurį garbini ir nebūtinai tas, kokį jį tau parodo bažnyčia. Tikėjimas turi spinduliuoti gyliai sieloje. Tai protu nesuvokiamas ir niekaip nepaaiškinamas jausmas, o ne pareiga. Man asmeniškai Dievą įkūnija meilė. Meilė, kuri ir yra Dievas.
*
Visą lietaus sklidiną dieną praleidau Šiaulių knygynuose (spėjau įsimylėt). po to lauko kavinė ir slapios kėdės. kryžių kalnas po 11 metų. Vakar nuostabiai praleidau laiką. Kaip niekad. Naktis tokia tamsi... Dizainas... Šokiai... Ir, po galais, visai nereikia keistis... Nėra nieko šventesnio už draugystę... Gyvenu nenuilstantį gyvenimą... Kupina šviesos ir šypsenos...
*
pilnatis, nuo jos prasidėjo viskas, tada net prieš ją buvo drovu. liepos, nesąmoningai jaučiau, vaidinti kieme... vaidmuo. ilgai, į akis, kadais tegalėdavom trumpai, bet tai buvo daug. dabar tik noras. bijojai, kad galėjau sau ką padaryt, klydai, net pats nustebau kiek dar turiu gyvenimo noro. kitu balsai ir aš melavau, atrodė tyras melas, bet jis buvo. žmonės meluoja. tuo kas yra, esamuoju laiku, tu esi, tu sau svarbiausia ir tai žinai.
*
Pasvalys, Likėnai, Pabiržė, Tatula, Žalsvės šaltinis, kalenantis genys, panelės su riedučiais.
*
Kartais būna baisiai liūdna, nors tai laimingiausia akimirka. Muzikos grotuvas. Gražiai šokanti senutė. Tempiama tuščių namų. Gal? Sustoji, atsiremi į sieną. Kalbos ir nuotraukos.. Sugavęs akis „laikai“ jas. Trumpai, kol „kvepia“. Blizgučiai skruostu kvepia laime. Tada užsinori pats būti čia, ne vienas. Esi čia, bet vienas. Atsimeni visa pasikeistų.. Bet saulė kaip miklūs pirštai prie muzikos instrumentų parduotuvės, bėgioja akimis. Šypsaisi sau, kada nors ir jai...
*
prispaustas prie rudenio saulės karpytas žiedas – pražydo.
*
rudenį būna vynuogių prisiminiau valgant obuolį
*
Gatvę purtė dulksna. Stogai lėtai ją uždengė brėždami vienas į kitą. Pasklido aviečių kvapas. Tokios buvo šios gatvės taisyklės. sulankstomos geltonos plastmasės eglėje stovėjo vienas jų, žmonių nemačiusių dangaus. Tai jiems buvo skirti kvapai ir tamsa. Keistų stulpų ertmėse įspraustus skėčius pakeitė stogai.
*
kai būsiu dvidešimt vienerių kaip tu, būsiu daugiau nei tu dabar, bet tu būsi daugiau nei aš dvidešimt vienerių
*
not tray to explain all things in the same way (3:47 ryte)
*
pamilti galima, kai kvėpuoji pro nosį, kai kvėpuoji pro burną nepamilsi.
*
vis galvoju sukurti eilėraštį, galvoje sukasi dvi eilutės, bet nieko daugiau. Trūksta to kažko, kas ateina staiga ir išeina nepastebėtas, o gal tai ji?
*
vaikštau su kalbančia beždžione, visai nepanašia į beždžionę. saulė, jūra, dideli namai. juose pridėliota pagautų beždžionių dalių. mes vaikštom tarp jų. saulė, jūra, surištų paukščių balsai. visa aplinka sugauta, tik mes laisvi.
*
vaikui žemėje kryžkelės vytele brauko – dorf
*
Jeigu mūsų draugystė pražūtų, reiškia meilės nebuvo Širdy..? Tad laikyt mano foto nereikia, pažiūrėk, nusijuok, sudraskyk..!
*
vabalų tamsa tik šviesina žiedus
*
Lojimo pradžia stumteli pradžią tvoros
*
rutuliukų uodegyčių avietės turi daug išėjimų lietui krist iš mėnulio.
*
Duobutėje kur baigsis krūtinė Ir prasidės kaklas Pozuodama kūnu Sukūrei šešėlį negyvą 2005–02–22
*
tavo kojos pavadino veidą po lietaus klaupi drėgna paliest gėles
*
Kiek čia senai su Aiste kartu žaisdavome, lakstydavome, o dabar ji jau savo vaikus vedžioja. Kaip viskas greit eina... Kai kurios gyvenimo istorijos pasipasakoja pačios.
*
ar lietus krenta iš mėnulio? cypei, o aš jau rašiau lankeliais apie senuko vaidybą. kaip mest, bet ne griūt keliais – žolę, krapštyti po – kur nereikia ar lietus krenta iš mėnulio? cypiu nežinodamas 2005–08–13
*
maži pasauliai / didinimas (neapibrėžti matai) / mes / didinimas (neapibrėžti matai) / dideli pasauliai milžiniškas dydis lygus mažiausiam, nes jie yra tas pats
*
šunų uostymo grandine blusos tiesis palapinę
*
tu tik dalis žydinčioj jūroj to kaip keisis pasaka
*
perrengia gėles merginos persirengia per atlaidus
*
lapuotas dangus bus daug šieno – nieko nesimatys
*
Jei pastatai raketą, o šalimais baltą keramikinę plytelę ir stebi jas iš tolo, tai ir raketa, ir plytelė atrodo kaip skraidantys aparatai?
*
Na žvaigždės iš tikro krenta. Atrodo, jau kris prie pat tavęs, bet įkrenta į šalimais išaugusius krūmus. Tikriausiai dėl to, kad jie vyresni.
*
Juodos seilės. Kažin ar visad svarbu kokios seilės. Juk nesimato.
Prieš žiedus
Dėl nuvytusių žiedų, trūkčioja visos eilės kvapas. Išsilankstęs laidą su šviesa gale, apšviečiu juos, surandu ir išvedu sukūrent prie upės. * Didelis plasnoja sparnas su musėm – Nuskris jos ranką palikę
*
valdovas atėjo susiverti auskarus raudonus ausin. riebion, utelėton, didelėn, užkimšton, ojojoj. patalpon atėjus vėrimo, auskarų segimo aparatu, raudonus įmušė skylėn. žadėti, ilgi, – elito mada ausy.
*
Sukinu į šonus atvirutę, Mirksi jimanji... Žãlia už jos, Skrybėlaitė ant jos, O akys jos... Aš sukinu į šonus Ir mirksi jimanji...
*
Katė krinta, lūžta uodega. Kitokio nėra, Vėjo gipsas tėra. Kreivas pučia vėjas, Kreiva liks uodega.
Braškių jaunystė
Žiede nutupdęs kojas Ir žiedlapius jom suviliojęs, Žiedadulkes doroja vabalas – Vienas Nostradamų, Pranašaujančių kažin ką – „braškė burnoj“.
*
Kirai juos nokina, Skystį seilių nuryjina, Išlukštena burną, Ir pipirus byrina. - Žuvis jais nutaško Pipirais taško ištaško
*
Žemeliau bažnyčios gyveno Birutė. Virš savo namų ir visų pasilipus, šventą dieną, už kojos pririšto svambalo galvai, užnėrė kilpą ir daužė metalą.
*
Aguoną žieduotą Kuosa su žiedu, laužė nutūpus, kol lyginos rūbus. Žydėjo medžiai, paskiau jau ir saulė, vakare vabalus ant savęs suvarius. Tie vartės ir šoko, karvę vedė iš juoko, tik mėnuo išskyrė, miego bausmę paskyrė. Bet purškė lietus, neleido miegoti normaliai, tad Kuosa su žiedu plovėsi rūbus ir Aguoną žieduotą vėl laužė nutūpus.
*
Lelija dažo nosis, rudais tvorų dažais, nes apsitvėrė nosimis, savus namus jinai.
*
Fontanas girdo, baseinas geria. Nakty prasmirdę, už plaukmeningų uodo lervų, viršum vandenio, abu jie šokį kelia.
*
Pabėgu iš manosios lovos. Mat guluosi manojoje, bundu kitojoje jos pusėje.
Žmogus paskutinis
Pavojaus sirenos. Refleksas klausyt, ar keisiu lėlių šokį, aplink radijo aparatą. Pavojaus sirenos, radijo aparatui, sako nelaimę. Keičiu šokį, į šokio pabaigą. Bėgu. Bėgam visi. Žaliu velvetu, vos prieš akimirką vadintu žole, paskutine mūsų žole. Iš čia, iš gyvenimo.
*
Be kailio meškiukas Meškiukas metalo
Galimybė
Dangus prineša medžius akmens. Du, keli tūkstančiai metų, kai nieko medžiai neužmušė.
*
Paridenau tulpes, Paklojau drugelius – Piršiuos.
*
Spruksim nuo vakaro sniego blakstienų, Baimes ir kūnus atvėrę vienas kitam. Prie ežero būsim sutikti banginį, Aplenkę jį miegantį, akis tekančiai saulei atmerkt.
Jausti kojas
Akys, ant pėdų. Kojom, artyn dangaus. Į akių duobes, kyla.
*
Apie kitą medžių kalbą, tiesa, pačią pirmąją, kurią žmogus suprato. Rytuose stovėdami, šviečiant saulei ryto, prakalbo jie. Bėgo žmogus ir bėgo akyse – Saulė, – medis, – saulė. Kartais daug buvo saulių, medžių kartais ir kitaip. Taip kodas atrodė, taip prakalbo jie.
*
Kaip šovė, taip suko. Šovė taip, suko kaip šovė. Kaip šovė? Šovė taip. Taip suko? Suko kaip šovė. - - - Galvų judėjimą (žiūrovų) surašiau (šaudymo varžybose).
*
Nežinantiems, tai lietus krenta iš lapuoto dangaus. Tikrasis dangus mėlynas, bet jis per aukštai. Net žvaigždės nebe tos. Žiedai. Krenta jų daug, gali pasirinkt. Tu mėgsti violetines, aš jas gaudyt. Sako, dar kartais mato senąjį dangų. Tik kodėl, kai ima krist dangaus lapai, negrįžta žmonės? Pasakos seka, pražys mėnulis ir žmonės statys raketą jam apdulkint. Bet kas ta raketa, kas mėnulis? Renku tau žiedus. Keičiasi norai, kitos spalvos. Kažkur žvaigždės toli. Anapus dangaus.
*
Su pienėm palauksiu kaštono baltumo, Galvas joms trauksiu, kol šimtą po tris suskaičiuos Ir medų išviręs, baltumo kaštono sulauksiu, Su pienėm ir pienių medum
*
Supylė man patikusias – Akvariumui žuvis įpyliau kaip naujas Ir pakeičiau joms uždarytos upės foną – Dukters piešta mama
*
Iškvėpdama saulę, kaskart labiau mėnuliu kvapią, Trauką mėnulio sukūrei – Plaukams tavo pas jį atsigult
*
Sirpo ir sirpo – Musė slyvoje purtosi
Carte postale
Bromo – sidabrinio, glancinio Paroda popierio Tėvas tarpe draugų Kakavą neša bobom tom Devyniom, vieną sudaužęs Pagaliau nors vieną dieną Kitapus praeities balta
*
Naktis lombarde Tarp lempos laido Užstatyta - - - Naktis lombarde Lempos tarp laido Užstatyta
*
Suglaudžiau žiedą Tavo kojų nagiukų – Mažyčių aguonos žiedlapių
*
Apžergę lavoną traukia dantis Keturi jie be jūsų su drebančiom akim O jūs – Krūtinėm smerkiam Krūtinėm ir mylim
*
Skruzdėlės rašo, naudojasi užuolaida Giliausi žodžiai raudonam žiede nutapenti
*
Viliojimo nuotraukos Per du kaimus Čia vėjas Ateik čia pas mane
*
Obuolys šuns plaukuose Bandyk rinkti obuolį kitur
*
Sušoka į baseiną sugalvotą Judinti veidus Tūpia, bėga kiek gali, kyla musės
*
Dingusi, arba arka nuskrista, atvelka spalvas Dideli daiktai, nertos žemuogės atsisupa
*
Būdami degant laužui, degina akmenis, degina atmintį Delnais, vandens galu, dubenyje po savimi, plaunasi krūtinės dulkes
*
Ryte tos pusės tvora Tos nakties uždaryta
*
Alyva nustebo Nustebus tau Kvepi nusuktą žiedą Atsisukę man abi Ką kvepi ir tu Su bet kuria Popieriai iki Atsuktos abi Kuria kvepi ir tu
*
Pakalnutės tiesiai, Prajuokinai mane, jauku Lyg visi trenkti nori man Šalia tavęs - - - Mėlynos jos
*
Išimta, susiūta, Migdyta laiku kojų kėdžių Didelės maža buvai Kitais kartu Bet į rankas pabusi
*
Žalia, tik nesvarbu ir geltona Svarbu, prie lango Antras aukštas Laiptais stovi už lango Žalia, tik nesvarbu ir geltona
*
Svoris varnos Virpina šaką. Šašas kūne saulės
*
4:37 pradėjo lašnot Sudraskytam stikle Kryžius tyli Dar naktis Dar lietus Leisk, prisiglausiu
*
Iš tolo nematau Tik tu segi plaukus Pasikeitusi Plačių gatvių nori? Čia jau ne Vėjas spaudžia prie šono Ten jau žemai Besijuokdama Čia pavojinga Tokia aikštė Kaip gražu Einam Užmerkiu akis Einam Judini kojas Virš vežamo vaikiško traukinuko Pakraščiu, kad jo nepastumčiau Tu Man sekasi Tu
*
Skausmas Prilipdė Žalią Širdį
*
Saulę kalbina ar daužo Debesys užstodami šviesas Juoduoja kojos grūdeliais aplipę Purtomų jūroje žiedų
*
Nejuda toluma Panaši ne į mus virš akių Sukat lankus žemyn, Varnos ir paukščiai, nutilkit
*
Plaštakė verkusi Svarstyklių kabo Tarpuos paliktuos
*
Svarbu ožiaragis Jis gražus, tik nenori Pasakyti, kiek turi kaulų
*
Nuleidusi blakstienas Popierėliui plaukuose Parodei į saulę
*
Kai aš namuose, būna tyla 54-ųjų tyla Saulutė jau virš alyvų, o akyse taip mėlyna Kvieti pažaisti šonu Štai dar viena saulutė. Ji manyje. Tokia šilta. Imu ją į rankas, glostau… Tai mano meilė tau, mūsų meilė. Kaip žėrintys šviesos taškeliai mumyse.
*
Rozečių baltas gėlių maistas Po vandeniu vabalais vaikšto Kėlioja lūpas vandens saulė Karštas realybe išnirsiančiam
*
Ištempta dienos plėvė Vėsta matančiuose – Jau greit plyš
*
Maišosi veidas Su klevo sula iš suole Uždažytų lapų
*
Lėkštėje cukraus Ant apvalaus stalo Pasėjome dežavu
*
Sesės šoka Rydamos sesių plaukus – Niekada toliau.
*
Choro balsai Plepūs ir geriantys – Po priekio pristatymo.
*
Juodi meta Kietus lapus Medžiai Sulaužytam šuns žandikauliui
*
Žalias rožės žiedas Ogi tavo paprastumas – Ugnimi išmirkusia Vaško urve Sveriamas drebulys
Pabaigus šviesą
Užgesinus gatvę Liko balos Nuleidi abi kojas Šalia sienos, kuri tėra namas Kažkoks išdaužė stiklą Ir pasimatė vidurys Žaviuosi netikėtumais Ypač kūno randais Toje stiklo skylėje Jutau žmogų be žmonių Dulkes vasaros Aštrias ir rudas
*
Mus akmenuku nupiešė – Supame pirštus Šaukšteliu
Tos Tas Ta
7880-ta pagalvė 7880-ta paklodė Guli nerami 7880-tas glamžai Ašaros patraukia Veido plaukus Išteka 7880-tos suvels Vėl užmarštin
*
Nusilenkęs žibintas Mylimai akį šviesią – Slepia
*
Arbata ir kankorėžis Atsigeri – pauostai Apie ją
Portugališki sausainiai
Nepatogus kisielius Su gvazdikėliu Suimi jį Suduri buteliui Lauki Matosi ryškiai – Didelis šešėlis Patogios formos kvapo – Gvazdikėlių
*
Įvažiavau ir neišvažiavau Noriu žinoti Ką galvojai kraudamas Dėžučių piramidę Nors toli lango garsai Brėžiniai gimsta raudoni Savyje maitinami dialogu Įvažiavau ir neišvažiavau Kitaip tu Kitaip aš Parkritai Eilinį kartą nereagavo galūnės
*
Uostyk erdvę Pulkų varnų Mojuojančių vietoje Gerk kritusius Atspindžius vandenyje Prisispausk uogas Pamiršdamas krūmą nakčiai Dėl nakties debesų
*
Vėjas greit nuskins medžių atspalvius Ir pastatys spalvų stulpus Stulpai srūva spalvomis Geriasi į žemę Žmonės stovi ratu aplink juos Ir tyli širdimis mylėdami Žuvytės sumigę žvakidėse Taip, stulpai Užmerkę akytes prisivalgę obuoliukų
*
Guosti ašaras Tavajame aš Sprogusias vanile Tave rado Tu slapsteisi Guosti ašaras Kam? Svajonė tavyje kvepia kitaip Eisi atgal
*
Žmonės ridena maišus Maišus jausmų Austus palmėse Skaičiuojant apačias Laikantis viduryje Galvojant apie viršų Pagavus jausmą Nuleidžia rankas Apglėbia liemenį Ir užsimerkia
Meilės ciklas
Kaukolių pastatymo būdas Mudu parodoje Tu į Aš į - - - Sudaužiau stiklainį su medūzom Ridenom jį stalu Tu man Aš tau Žadėjai bus desertas Buvo Po stalu su tavim ir medūzom Pokalbis
*
Išbirę sagos Po nuogą kūną Skylutėm Drąsu Tokią tave Matyt Veidrodžiams Tik skylutėmis
*
Krapštėsi galvą Eilė damų Kojomis keisdama svorio centrą Smagu Stogai brėždami vienas į kitą Uždarė gatvę Nekalbanti kalbėjo papūga Jai kerpant kuodą Atėjo karas Smagumėlis Glėbiais pūvančius lapus mėtė vaikai Už užuolaidų pilnos lovos nesiklausė Gaudžiančių varpų Meilė lietus susilpnėjęs matomumas Linksma
*
Mėnulis šlapia Suknia – Nustok barškinęs stiklą
*
Bitė įkopė Į šakelę – Leisis pasidžiaugusi
*
Plaukas išlinkęs Paliktoje naktyje – Rudenį Esant – Nematant – Moters tirštam Miege Nutrynus paukščio Lesamą liniją - - - Sniego nemindę Išlipom Sumindyt sniegą
Prietema
Žvakes Juokas Gesina Daina Turi akį Slaptą Ne Van Gogo Paveiksle Žvakes Oras Gesina Ir užgesina
*
Namas be garso fono Su ertmėmis iššokti Dvynės pienės Drėksta Iššokančių lietumi
*
J eilė žmonių Tiesdama akis Į geltoną debesį Šaudo dėmėmis žvaigždes
Mirksim
Byra šviesa tau išskrendant Nuo kalno šlapio žole Užgulusių saulę Ir pražydusių popieriaus žiedų Akmens moterys Žiemą žiūrint po kojomis Kur sukdavaisi tu ant ledo Mirksim matydami lietų Išnyrantį iš jūros Praeities saule Laikaisi Stovėdama prie krašto Byra šviesa
*
Pirštai rado pirštus Rinkdami slyvas Iškalė ertmes vandeniui Mediniuose rąstuose Sulaukę lietaus drėbė purvą Ir spaudė jame sėklas Iš sėklų išdygo nugrimuoti žmonės Jie vedžiojo vaikus po spindintį sodą Vaikus kurie dar gims
*
Sukasi stiebelis Nuo lūpų Bučinio arbatai
*
Trejybė lūpose Trys moterys Maitina tyru grožiu
*
Neuždengtas riešutmedis Kalbina lietų Dar visai mažas
*
Seilėti pirštai Laužo vaflius Prisnigo ant grindų
*
Paprasti žodžiai, kuriais ėjome visą kelią Garsai tapę vaizdu – mano pasauliu Pilnatyje išaugę bokštai skamba giesmėmis Vaikštai kambariu, lieti drebančias viršūnes jų Išeidama nusinešei skambesį neišgirstą Iškastas žemes sunku paslėpti, jos matomos
*
Geltona glaudžiasi prie raudonos Oranžinė glaudžiasi prie mėlynos Skruostais kreipdamos galvą
*
Sakralinis žingsnis. Nuogų pėdų kauliukai Šviečia.
*
Įsuktos į popierių Akim atmerktom Tepa gėlės.
*
Sublizgo snaigė – Nakty lankstyta ašara Paleisk ją!
*
Visa krūvelė Balto šokolado Horizonte štrichas Mielos akių Garais šypsosi šokoladas Tirpstąs jame - - - Lygiai
Bet kiek
Bet kiek burbulų Violetinių Bet kur Kyla bet kur Nuo varpinės Bet kiek Juodais kraštais Negalėsiu Kada susimatysim Bet kur Kad ir kryžiaus
*
Troškau ugnies Tu gali atspėti tai Mano ištreniruotas skėtis Pridengia mūsų žingsnių foną Jame Tik rytoj sužinojau Nėra pilnaties Didelės akys ašaroja Lūpų tepamu blizgesiu klevų Parvedi ten pat Čia dar nebuvau Sapne kopėčios Jos krenta Nuo rankų tavų
*
Juda siela pralenkusi fabriką Galvą pakėlus į sniego viršūnę Trūksta oro mintyse Tiek daug jo ten aukštai Visą gyvenimą kūno skurdas Aprūkę sparnai balti atmintyje Šizofrenija žinant Savo lizdą
*
Ranka rodo vaizdą Per lėtą Praeities žurnalų Eisim stotyje ieškoti striukės Trys Keturios Uodegos Smarvė Juda lapų figūrėlės Lipdamos ant tujų Ir savęs Vėjas 38 nevažiavo į stotį Pusvalandį lauk kitos valandos Mes norim daugiau vėjo
*
Susidaužk su langu Stiklų Trečiadienio meilė Plikos šakos Artėja uždengta Paklosiu lovyte tau Akimis Atmerktose Užmerks
*
Greitai sutemo sakau Myliu žvaigždes Jas parodysi žiemą Kai leisiesi nuo kalno Ten yra aptvertos kapinės O norėdavau rinkti lapus Neišsineši Nežiūriu į akis kalbėdamas Gražios jos Mačiau kuomet atsisukdavai Noriu pasilikti kitam kartui
*
Liudviko XXII liežuvis Pasaulyje turiu liežuvį Jį vienintelį Saule Ten mačiau ir vyresnių moterų O brangioji Cha cha cha
*
Pailga raudona Vertikaliai Kita verkia Lietaus simfonija Rėkia rėkia Nuo mūsų Prie kitų Krantai svajojant Į vandenį Dar kitų Mažus žaislus Dėlios rankos Kuri jas Žvaigždėmis Į riksmą
*
Dvi šviesos Ryški Ir Užsidega Lipi laiptais Užgęsta Pakyla Kvapas – Žiemos
*
Atsisėsiu Stovėsi? Batai Tryliktame Gula lapai Putos vynuogių viduje Saldu Lapus skaito – Tiesiai paveikslai Daina Tryliktam – Niūniuojama
*
Perpjauta braškė Abi skanios Nuo lūpų atsigulęs skystis Raudonas tirštai Permatomuose auskaruose
*
Pažastys Kilsteli pečiais Šypsaisi - Nekutenk! Bijau…
*
Dumblini antakiai saugo nuo kojų Drebanti ranka niekada nežiūri į akis
*
Šlapia musė Musė Musė Musė Musė Musė Trikampio lango rėmo Daug musių Musės rausiasi po žemę Musių būna daug
*
Vėjas švelniai mėto Neri į pievą Žiedai kaip vaikiškų kepurių malūnėliai – Sukosi, mėtysis, plyšta Vėjas švelniai mėto Mėtos myli šermukšnio uogas
*
Lieti šaukštą, danguje nėra šakutės Teleskopas vagonuose stebi tolimas žvaigždes Jos jau atsikosi Krenta medžiai. Viršūnėmis į žemę – kaip apversti kopūstai
*
Gatvės medžių skaičius. Garsiai skaičiuoji. Aplink kalną dykumos. Garsiai skaičiuoji, nematai manęs.
*
Sunkūs akmenys saugo save Senos drobės Vieta susitikti Nusisukę Sustingę medžiai sienose Amžina laikų kaita Aušta Užsimerkiam saulei Debesys gali kartotis Tyliai Nusisukę Nuo skausmo
*
Gatve iki žmogaus vardo Išvaikytų paleista rankų Žaibuoja kelio ženklo dalis – Dangus Nepamenu tos vietos Per daug į kairę Pelėdos akys didelės ir raudonos Linksmieji kalneliai Greičiau – greičiau Ir niekada toliau – toliau
*
Ryte nevalgei. Snigo. Bandei įžiūrėt krentančias snaiges – Šviesų stulpuose. Vaikštant visada šilta. Bėgi, pačiam gėda, bet bėgi. Kartais ateini ten, kur niekuomet nebuvai. Tu negirdi savojo miesto bažnyčios alsavimo, Galop tu jos pačios nebematai. Kur žmonės? Kodėl čia taip tylu? Tu laisvas. Tavo laisvė – tavo miestas. Bijai tikrovės. Bijai tylos. Gal todėl tu tiki miestu. Ir nesvarbu, koks jo žvilgsnis, Ir nesvarbu, kad ji didesnis už tave – Tamsoje visos spalvos vienodos. Tik tu žinai, jog jis violetinis…
*
Balos Tolimas staugimas Akyse trikampis Tvora Tarp medžių Sustoji Pasislėpęs Tamsoje Namo durys Saulėgrąžos Kairėje neturi prasmės Gėlės Piešinyje Raudonos Ant celofano Lietuje
*
Senų laiškų Vaikiška daina Čia mūsų meilė Taip tuščia, o gal Bloga… Taip gera kai kartu Ir taip atrodo tebūnie Per amžius… Bet kas tai, jei daina reiškia simbolį, O simbolis akmenį
*
meluok smilgoms sau dienos namui kur bėgo tavo šuo meluok laukų lietui mačiusiam tave gimusį jai pasakiusiai balta
*
Optimizmas, pesimizmas… Tikiu, bus dar daug laikų ir vietų, Kol liks vienas laikas kartu Ir daugybė vietų viename bendrame gyvenime. Kartais reikia pabūti vienam, kartu su lietumi… Debesys tarytum viena didžiulė žuvis. Akys, šiluma… Gatvė einanti žemyn, tiksliau aš einu, ne ji… Šlapia ir taip gera…
Pilnatis
Neliko baimės pilnaties Ir liepas skinant vaidmenis sukūrėm Atšalt – kieme – palikt Ilgai akis, Kadais su meile Trumpai ir daug, Dabar tik – noriu Bijojai, kad galėjau Aš negaliu! Ir netikėk kitų balsais Tik tuo, kas yra – tu
Retos grandinės
Senas ir jaunas Jaunas klausia Senas kabina baltus drabužius Mes prie jūros Atvirutė Kur karšta Jūros vandenin Paniręs kūnas Spaudžia Milžiniški drobiniai paveikslai Įsmeigti į smėlį Spalvose prilipę miniatiūriniai dailininkai Raudona – taškelis Mėlyna – taškelis Jūra leidžiasi Išlipai Atsegta Mes prie jūros Senas ir jaunas Jaunas klausia Senas nukabina tamsius drabužius Lis Užsisek
Moly molia
Raudona gipsinė galva išversta baltai, Atsiklaupusi moteris Renka pinigus ar lietų? Padėkite muzikantams – Tai apvalus grožis – Moly molia, mergaite, Vykis balandžius! Sustingę jaunavedžiai telefono būdelėje. Juos stumia į nuotrauką Senatvės vakarams. Karieta – Prisėdu ir laukiu, Nemokančios švilpti.
*
Geležiniai dantys užtaiso. Strėlę – Nusmailink į sieną. Išmušė duobę – Netaikyk į ją. Tau raudona nepatiko – Paminklo sraigė, Į kurią Nepataikei.
*
Pasiimsiu serbentus Kol vanduo išgaruos Užviręs Sulips antakiai Tu gersi pieną Pro baltą užuolaidą į tamsą
*
Iki pusės Baltai raudonas buvo karas Saulė atsispindi akyje Antros Nematau Puslankiu po šešėliais Į priekį ir atgal Kojos…
*
Bronzinis mėnulis. Prisirpo mėlynės parašytame inkile. Lėlės, kylant baltos duonos ir kriaušinio limonado vakarui, Myli kanarėles. Druskos tirpalu. Kiekvieną žolę. Kas vakarą. Ratu. Aplink bažnyčią – nedažytą.
*
Žaliu lapu valaisi batus. Aštrus miesto rytas rūke – Atsigulęs kryžiumi. Statulos apsėstos tamsių žmonių… Eina. Eina kiti. Siauras triukšmas. Tilto turėkluose žydi gėlės – Tikra. Gyveni graikiškame riešute. Pabusdami. Prisiglausi. Dangų trina debesys. Tegul… Pamiršta –
*
Mažiau apie tylą nešančią vandenį Mažiau nematomiems vardams Nubyrėjusiems juodais vaško trupiniais Nugriovei – Pristatė Raudoną Lengvą lengvą Ir Šaltą Ryto Sniegą Įkvėpti gėlę ir suktis Tampant mėlynu tašku iš dangaus - - - Tašku Sau
*
Plytele užlipi Atsitūpusi pieši Vandens kelias Žėri akys Geltona širdis Einu per ją Be lietaus Plytele užlipi Atsitūpusi pieši - - - Atsitūpusi
Jos
Akmeninės gatvės Reklaminių skelbimų Nušviestą naktį Svetima, prisiglaudusi Ranka Uždengiu mėnulio dulkes Žmonės jau išnyko Eglišakiai bespalviame fotoateljė Jos veidas Ne, ne jos Sidabrinis žiedas Pamerktas skardiniame veidrody Akys matančios mane Ir nematomos man Jos… Jos…
*
Baltos uodegos abipus kelio. Šaltai atsitūpę žodžiai – Laiko žirgus. Laimėtos taurės. Į jas nepils Besisukančių siūlų. Mūsų – Šokinėjančių, kai šalta. Tamsu. Gyvenimo istorija – miegas. Miegančių, kai sunku.
*
Nespalvotas drugelis tamsoje. Paskutinį kartą… Virpantys sparnai. Susiglaudę žmonės. Šildančiom lūpom – prieš laiką. Ryto rasa… Amžini prisiminimai tamsoj.
*
Dūmai – Jie praleido dviratininkus. Nesibaigiantis skambutis – Naktį. Žmones vadinau savaip, Jie žaidimus žaidė… Bažnyčios balkone – Daužydami stiklą… Kitur mergaitė. Džiaugiasi spalvomis Ir laukia vaivorykštės. Jų medžiai… Dviračio padanga. Aš moku žaisti. Ir tai supratau – Pasakęs tau.
*
Mineralinio vandens baras. Nuogas medis viduje. Stiklo siena vaikšto lietaus lašai. Plačios akys šypsosi. Mama drausmina. Paliekame vandenį, tai jau tuščia. Žalias šaltinis. Į vieną tašką. Akys stebi. Nusišypsau. Medis apsirengė ir išėjo – Šešėlio šypsena vargina akis. - Vandens! - Šalto ar žalio? - Žalio. - Šis takas…
*
Dar lakstys – pasakė sapnas naktį, Duris užvėręs platiems miškams. Prisilieti prie namo, atšaldyto lietaus. Tyliai dainuoja kvapai baltosios tulpės. Po šakomis sunkiom, Tu kuteni, galu teptuko, spalvotą lapą – Lietaus lašai, taip tingiai leidžias rūko gijom. Dar lakstys – pasakė sapnas naktį. Juoda suknelė, žvilgsnis jam. Ateis diena – šokdinsiu aš. Balta ir man...
*
Beldžia pirštai laivo šaltį Prilipusi jūra gelia vyšnių nuodais Vejamės Nulaužti kranai Išmetamos balos – pilnos Aš jį apkabinčiau Tu prisimeni – gal Traškūs geltoni lapai garuoja saulei Tu prisimeni – gal - - - Rasotos vyšnios, Drėgnos vyšnios – Ir vyšnios
*
Judesys nesibaigia. Ratu pila lopšinę. Kreivas mėnulis kepa mintyse. Tu kalbi. Laiptai užkloti sausa šviesa. Drėgna… Trys triušiai šokuoja gatve. Išeini – Mano burnoje adatos. Liūdna –
Katutes
Metu geltoną, gaunu mėlyną. Nusilupusioje palangėje kabo egzotiškų vaisių gabaliukai. Katinas – susimąstęs. Puodelis stiklinis. - Pilk čia, Šoksi sniego angelą? Plojimai gatvėje. - Laikas kabinti naują žodį ant medžio. Taip… pažadinsiu ryte.
Keisti
Erzinu tave erzinu save. Scenarijus. Kažkada juokėmės apie tai pagalvoję. Prabėgo mėnesiai. Leidosi raudonos saulės, bėgo paukščiai… Mes ramūs ir nepažįstami. Jūra sėdi su mumis. Pasakoja tave. Tyla ir griovė, ir stato, ir griaus…
Galerija
Vitraže žmogaus vardas. Šokinėji po balomis. Žaibuoja dangaus detalė – dangus. Vitražas kampe. Pynė ir sėdi – Kėdė prie ežero. Anksti rytą skrenda gulbės. Galerija. Gražios mintys – Metalinių vielučių galuose.
*
Serbentinė. Varpelis skambėjo vieną kartą. Už nugaros kalba – Klausausi ir tyliu. Mokytojau, Aš noriu išmokti būti – Serbentiniu.
Melo dija
Deganti salė tarp lentynų Perukas prašo tylos – Nusisukusių žalių lėlių Skubėjo tiesiai grindimis Pasisveikina juodas šuva Atsuki atgal – Pasisveikina Tylos pasaulis spalvoje Pokalbio tema – oranžinė – Spalvina balsas, netekęs kantrybės
Kaukės
Grojančios kaukės išlydi draugą Molėtas kelias, sugriuvę pastatai Pilkuma ir neviltis Juodi debesys virš bažnyčios Sutiktos akys žaidžia Nebylios – rodančios pirštu į dangų Skirtingos valandos piešiniuose Nors piešėme kartu Grojančios kaukės groja Viduryje palinkusio – Lyg išprievartauto kelio
Mes ramūs
Mes ramūs ir nepažįstami Jūra sėdi su tavimi Pasakoja – tave Arbata pripranta prie vaizdo Saulės laikrodis muša naktį Bežiūrint vienas į kitą Jūra sėdi su mumis Mes ramūs ir nepažįstami Kambaryje nr. Vienuolika
1
Folija apkabinus aviečių stiebus. Miškas supasi lovoje – Pamažėle pamažėle. Ir vėl… Linksma prižiūrėti žvakes – Jos apsimeta. Danguje žuvis skuba plaukti. Pasaulis mažas. Kyla raketos. Visur folija. Nėra kur skristi – Nėra kur plaukti. Linksma prižiūrėti žvakes – Jos apsimeta.
Utopija
Trečiame aukšte skraido balandžiai. Išmokau sapnuoti sapnus, Kuriuose vaikštau. Atmerki akis – Baltos lubos. Pamenu knygą, Raudonais viršeliais. Pavasaris. Praleistas koridoriuje Ir raustanti meilė. Geltoni vabalai. Tūpia tavo plaukuose. Galvoja – Tu gėlė. Kvepi. Kvėpuojant pamilstama. Kvepalai. Kvepalai. Atsidarys durys – Atneš termometrą. Lauksiu sapno. Nežinodamas ateities.
*
Pravertas lagaminas Akmeninės nutapytos akmens akys Matė Seną dangų Rašyti daug čia nėra kur Prisiminimui žodžiai keli liks čia Žodžiai rašyti liks lape O meilė tau mano širdyje Stiklan įsisiurbę veidai Sekančiom akim Daug žalio Gilyn į rūsį Po pagalve Nuo atstumtųjų Dabar lygių Pasibaigė koncertas Nustojo lyti Išskleidi raudoną skėtį Eini Ten kur drambliai važinėja dviračiais Ir kvepia makaronais Rašyti daug čia nėra kur Prisiminimui žodžiai keli liks čia Žodžiai rašyti liks lape O meilė tau mano širdyje Lagaminas ir toliau seka Keleiviams Pasakas Apie princesę Geltonais plaukais
*
Atgal. Vienas du. Noriu apsisukti – Lapų krūvoje. Užuolaida ant peties. Žmogus iš morkos. Spardant burokus – Apšviestoje gatvėje. Blizgančios snaigės – Tirpsta tapetuose. Praeini ir nusižiovauji. Žmogus – Nori miego.
35 dienos
Medžių rūkas. Bėgiuose. Juodas namas. Besisukantis ore – Ledas. Ore. - - - Nuoga. Pamerkus. Margi obuoliai. Kojos. Rudam vandeny. Niekados nevažiuoja. Nieko traukiniai. Virš manęs – Draudžiama eiti. - - - Tiltai rūke – Baigiasi. Labas vakaras. Labas rytas.
Gėlė
Eilės raudonų gėlių. Naktį jas lygindavo. Laikraščiai. Lūpos. Paslėpta rankoje. Juodu kostiumu. Gėlė – Raudona. Šviesa toli. Ji aukšta. Bėgu kvapu – Tavuoju. Lūpos. Stovint. Užmigus. Lyjant. Ir apsikabinus. Kartu. Žalias stiebelis.
Jaukiame mieste
Galima stovėti. Galima gulėti. Prie sienos. Jaukiame mieste. Ryte – Plastilininė saulė. Vakare – Kaštonai pro langą. Žemyn gatve. Šaligatvis. Vakar – Čia sėdėjau. Tamsoje. Tu juokeisi – Iš liūdesio. Užsimerkus. Svetimame kieme – Viskas kitaip. Nežinoma gatvė – Kitos žvaigždės. Bet, – Aš priprasiu. Prie sienos. Jaukiame mieste.
*
Viršuje. Aplink kapinės. Maži – Prisiglaudę – Vardai. Parke. Be kelių… Čia šalta. Ir – kažkaip gera. Vakare. - - - Arbata Tada skanaus… - Skanaus.
*
Bokštas. Sukryžiuotais metaliniais strypais. Vienas – Su lietumi. Užmirštas – Naktį ieškojo – Ten apačioje. Žiūrint į laikrodį, Prisimerkus. Dūmai. Paskendę žodžiai – Ausyse. Skaičiuotos lentos. Ant tilto. Laukiant lietaus. Slidžioje gatvėje. Grojant orkestrui – Praeinančiam. Tolumoje – Ieškotoji. Kaip visos – Lyjant lietui… Gera būti vienam.
*
Mėnulis. Grįžtant vakare iš bažnyčios. Dviese… Varteliai – Tik mintyse, nepaliesti mano rankos. Plonas namas. Šešiomis užmerktomis akimis. Už jų gulinčios istorijos. Purvinas kibiras išpiltas pro langą. Lange knyga. Grįžtant vakare iš bažnyčios. Mėnulis. Skambant muzikai, Keistai… kažkokiai… senai…
Nuotrauka
Popierinės gyvos žuvėdros sušlapę. Atbėgantis lietus vakaro horizonte, Įbridęs į vandenį šėlstant vėjui. Už fotoaparato šypsena – fotografuoju. Batai rankose sušlapę. Smėlyje mūsų vardai užrašyti kito koja… Pamestas kambarys – geležinis, glamonėjamas jūros. Viduje melsva gėlelė – Kaip ji tau tinka – plaukuose. Trakšt – vaizduotės nuotrauka – Toli – žalsvos, akys jūros, drėgnos, – nepasieks…
Tamsos žvaigždės
Baltas vėžys tamsos žvaigždėse. Naktį lijo žodžiais tavais. Geltona rožė kreivoje vazoje. Obuoliai ant žolės, nenukritę, – žalios. Pavargęs kelias. Mačiau tave praeinant. Ir kely, ir many taip tuščia… Vaikystėje mokėjau skristi. Žvaigždė nukrito prie pat kojų. Žvaigždė, tūkstančiai žvaigždžių – Daugybe rytmečių manaisiais žodžiais lijo tau. Geltona rožė paslydo kreivoje vazoje – Kaip tavo akys be žodžių, be tiesos, be…
Naktis
Daugybė laiptų sukasi ratu. Mažyčiai jie, lengvi kaip juokas. Žmonių veidai ant jų su kūnais, Suknelės, šaltos rankos delnuose. Kampe, jau nusileidus, įvaizdis žmogaus. Stora knyga ir dialogas vaiko akimis. Atspėk iš trijų, kuri tavoji? Pasilieku čia aš, nors tai kvepia. Kambarys dešinėje be užrašo, be durų. Palėpė skatina aistras savaime juodas. Tie laiptai, vėl žvilgsnis netikėtas – Krentu žemyn, be skausmo, dėl jos juk…
Greta
Skylė stale, Vėl kreivas raštas. Monograma sena – Jaunos, aštrios tai rankos darbas… Išplėšta skiautė – Padėklas porai. Juoda, dygi dirva – Jų motina. Šviesus, įskilęs langas, Mėnulio Ir tįstantys šešėliai jų… Ant stalo vingių – Susiglaudę…
Raudonas
Myliu, Nors tai ir juoda. Bandau apverst, Tačiau… Tatai neturi formos. Užmerk, atmerk akis. Esi raidė, Kuri nespėja. Tamsa. Tu nieko nematai. Tas kvapas – Kai buvome kur žalia. Geltonai nudažo – Krentančią tamsą… Myliu… Nors tai ir juoda. Ištirpęs siluetas, Viltis beformė. Vėl dūžis… Įstatymas raidės. Klaiki naktis. Ir vakaras ryte… Pažvelk – Bet juk tamsu… Uoga lėkštutėj. Ir vėl tamsa – kurios nėra… Tik skonis likęs – Raudonas…
Įtampa
Rožė. Kas? Balta. Kur? Mirtis. Žalia? Balta. Tu žinai? Visi žino. Iš kur? Mes mirę. Kada? Vėl gyvensime… Ką? Mes esame. O kaipgi? Mūsų nėr… Sapnuoji Tai mano sapnas… Kodėl kalbi? Tu manyje. Tu tai aš? Ne. Tai?.. TU.
Šmėkla
Tu vėl šalia. Bet kas tu? Naktinis siluetas tavo, Nežinoma kalba. Palauk! Sustok! Nejau aš kurčias? Sakai tu mano laimė? Palik mane, Gyvenimas dar ilgas… Nesuprantu tavęs, Nes dar ne laikas. Esi iš ateities – Aš tai žinau. Mane lydėsi Likime. Nesakyk, Nenoriu. Tebūnie… Dar vaikas aš, Žmogus. Tai mūsų paslaptis.
*
Traukinys, Čaižus jo riksmas. Drebu. Aš vienas, Kambary prisiminimų… Švelni ranka, Paguodos žodis Bet jų nėra! Ir baimė traukiniui… Greičiau diena! Šokoladinė pora. Traukinys jau nuvažiavo. Žvelgiu aukštyn… Aš jau saugus. Pora. Mes vėl kartu...
Šilta
Nuoga. Jau trečias šiandien… Raudonas veidrodis. Naktis. Tai aš? Tai mano veidas, Bet širdis ne ta. Tu svetima… Balti milteliai. Gurkšnis… Garsus beldimas į duris. Ketvirtas… Nuoga. Šalta kaip ledas. Ketvirtas… Tik žvilgsnis šiltas… Diena. Tu jau ne čia… Balti chalatai, Rausva nuoga diena. Tik veidrodis – Jis viską matė… Ketvirtas… Tu jam pirma.
Šiukšlė
Pasilenkiau žemyn, Pakėliau ją. Šlapia… Padėsiu! Delne vinis. Štai tuščias lapas. Prigulk… Paveikslas šitas mano. Tu rūbas, o kūnas gundo… Apklotas mėlynas tiks? Tau šalta? Palauk, nudžius, Užtepsiu antrą šiltą sluoksnį… Gera? Dabar esi Tu, Ne vidus… Dėkoji! Nėra už ką… Aš su Tavim. Pakelk mane – Aš irgi šlapias…
Žaislas
Kai žaislą rankoje laikysiu, Žiūrės jo juodos akys į mane. Nusišypsos… Ne jis, o akys, kurios man viską pasakys. Negyvas jis, bet gyvas… Anas pasaulis liūdnas? Nusišypsos… Ruduo gilus už sienos. Prie lango vėlei aš. Lietus… Nusišypsos… Viltis – ji drąsina mane. Kai žaislas kris žemyn, Nusišypsos… Bet verksiu aš…
*
Mes vaikščiosim, kol kojų neskaudės, pavargę krisime į žolę, Aš glamonėsiu Tavo švelnią odą ir svaigsiu sielos jauduly. Aš virpančiomis rankomis kedensiu Tavo plaukus, Karštomis lūpomis bučiuosiu Tau akis. Nebus būtybių šių dvejų, tebus viena tik. Gamta mus pasirinko, ji uždegė širdys mūs meilę. Vos vienas kitą ankstų rytmetį išvydę, supratom, Kad amžinai Mes būsime kartu. Dangus Mums vaizdiniais kartosis, jame matysime Mes svajones. Mums pirmą kartą susitikus, tamsiam dangui žvaigždė nukris. Ir pasakys ji, danguje palikdama tik tuščią lapą, Kad matoma yra nematoma, o tuščia – štai kur paslaptis. Mes tai suprasim, nes mylėsim, mylėsim meile milžinų, Kurių ne ūgis buvo didis, o širdys kupinos vilčių ir meilės kerinčių kerų. Pasensim, senatvė mus išskirs, ir jei išeisi Tu pirmoji, Aš seksiu Tau iš paskos amžinai, nes liūdesys užgrauš mane, Nebetekės man saulė, aš nelaimingas būsiu, Tavęs nebus šalia. O kai numiręs pasakų šalį aš atsidursiu, Tave aš soduos spindinčiuos išvysiu, Po medžių šakomis. Tu verksi ir ašaras balta ranka nubrauksi. Aš atsisėsiu prie Tavęs, paimsiu Tavo ranką. Neverk, Mes vėl kartu – sakysiu aš žiūrėdamas į šėlstančias kaip jūra Tavas akis. Mūs neišskirs, nei laikas, nei kiti pasauliai, nei blogio kėslai sparnuoto vėjo nešami. Taip lėmė mūs likimas, pasaulis nekovos prieš Mus, o dovanos tik Meilę tyrą, Ir akmenin iškals žodžius šiuos: Myliu… Kaimynai tik geru žodžiu minės Mus, Nustebę klaus kas kart – Ar galima mylėti šitaip žmogų, Kaip myli jie viens kitą? Vaikai užaugs, pabėgs, tokia jau jų valia. Gyvenimas jiems duotas tam, kad kurt, Sukurti meilės, laimės žemę. Mes buvom pradininkai minties šitos. Jie mūsų kūnas, kuris šitai tęsia.
*
Sušilo gamta, Atėjo diena. Nušvito raudonai Pamiškės tvoros kluonai. Pragydo gaidžiai, Pašoko žmonės staigiai. Tekėjo vanduo, Augo saulės vaidmuo. Bitės pabudo, Varnos sujudo, Bažnyčios varpai – Skambėti sukruto. Praėjo diena Visų labai laukta, Nukrito šešėliai, Triukšmavo tyla. Saulė paskendo Gamtos ramume. Užmigo viskas Kaip būna sapne.
*
Saulė pagaliau eina miegoti, Nes atsibodo svajoti. Pėdos palieka žymę sniege. Sniegas tirpsta laukuose. Skruzdės skuba į darbą. Joms pragariškai šalta. Varnos tinginiauja medyje. Jų kranksėjimas girdisi bičių avilyje. Eina žmogus keliu, Pravažiuoja mašina. Žmogus pagalvoja – prasta diena, Aptaško jį mašina. Sniego nebėra. Pėdos žymė purve. Purvas juodas Žymė balta. Tamsu, Bet balta. Balta? Juk tamsu!
Vasara
Visur sodai gražūs žydi Ir bitutės nektaro jiems pavydi. Laukuose gėlelių pilna Mirga, šviečia kuokštai smilgų. Ant kelmų prižėlę kerpių, Netoliese tupi pulkas erkių. Tupi ant paparčio lapo, Austriškai viena kitai kažką sako. Saulė leidžiasi viduryje lauko Raudonuoja dangus iš džiaugsmo. Ančių pulkas garsiai klega Mato, kad dangui kažkas negera daros. Oras staigiai pablogėja, Nutaria nueiti erkės pas siuvėją. Antys slepiasi tarp krūmų, Saulė leidžiasi į savo rūmus.
